Versopolis es un programa que cuenta con el apoyo de Europa Creativa, el propósito que tiene es el de promover la poesía escrita por los jóvenes poetas europeos a través de una serie de festivales con distintas sedes en Europa como los que dirigen nuestros amigos y colaboradores Ales Steger y Mite Stefoski, directores de los festivales Days of Poetry and Wine, en Eslovenia, y el Struga Poetry Evenings, en Macedonia, respectivamente; en Círculo de Poesía creemos en la literatura que están escribiendo estos jóvenes poetas y hemos decidido presentar a cada uno de los poetas que han sido seleccionados en este programa. En esta ocasión presentamos, en versión de Diana Bustamante, a Aivaras Veiknys. Poeta, nacido en 1983 y originario de Elektrėnai, ciudad de Lituania. Estudió Gestión de la propiedad en la Universidad Técnica de Vilnius Gediminas. Su primer libro, R aktai fue publicado en 2007. Trabajó como periodista en el diario lituano Respublika, ha estado en Afganistán y preparado reportajes desde allí. Fue reconocido como Joven Poeta Emergente en el Festival Lituano de Poesía Poetry Spring en 2008 y 2010. Aivaras es coorganizador del Festival Literatūrinės Vilniaus slinktys, de la que además ha compilado tres antologías. Su segundo libro, Paukštuko liudijimai, fue publicado en 2014 y galardonado con el prestigioso The Young Yotvingian Prize como Mejor Libro de Poeta Joven.
Levantando
La mitad de mis amigos del jardín iban al gimnasio,
así que un día decidí, ha sido suficiente:
iré también.
El gimnasio lucía tantos espejos
que el primer peso que soporté
fue el de mi propio reflejo en el cristal.
Hice de este gimnasio mi barrio por un mes,
pero mi imagen no cambió.
Cuando parecía que todo sería en vano–
¿por qué me agobia si no hay ganancia?–
mi abuelo murió.
El velorio fue en la funeraria central
justo encima del gimnasio.
Subí las escaleras; bajé las
escaleras, me vi en el espejo-
Arnold Swangeneger me devolvió la mirada–
y no había nada que no pudiera levantar
No habrá nada.
Pakelti
Pusė kiemo draugų lankė kačialką,
todėl ir aš vieną dieną nusprendžiau žūtbūt
pasekti jų pavyzdžiu.
Toje kačialkoje buvo daug veidrodžių –
ir pirmasis sunkumas, kurį teko pakelti –
mano paties atspindys juose.
Kačialinaus mėnesį, bet vaizdas
nė kiek nesikeitė.
Kai jau atrodė, kad bergždžias šis reikalas,
kad kam taip save kankinti, jei nieko iš to nebus –
mirė senelis.
Jį pašarvojo centrinėje miesto šarvojimo salėje –
tiesiai virš mūsų kačialkos.
Užlipau laiptais aukštyn; nulipau
laiptais žemyn; pažvelgiau į save veidrody –
ir Arnoldas Schwarzeneggeris pažvelgė iš to veidrodžio
į mane –
ir nieko nebuvo, ko negalėčiau pakelti.
Ir nieko nebus.
Edad de piedra
Las piedras son como las personas,
le gustaba decir, cada una tiene una vida secreta–
pesada como el suelo de la memoria…
Recuerdo
cómo los muros se tornaban suaves y fuertes–
dignos de todos los premios que
ante todo malgastaríamos…
mi padre fue un poderoso constructor
mucho más poderoso que eso comparado conmigo
por críticos ignorantes–
más pesado que sus ladrillos,
quizá más pesado que su tráiler, lleno
con piedras que reunió cerca de Biržai …
siempre llevaba dos en los bolsillos de estos pantalones–
el tamaño de sus puños– ennegrecidos y atroces,
podrías decir tus oraciones si sacaba alguno…
mi padre, quien no lo es, sigue siendo mi ladrillo angular
en este duro mundo de piedra–
habiendo construido tanto en su vida,
habiendo demolido tanto.
akmens amžius
akmenys lygiai kaip žmonės – mėgo sakyti –
kiekvienas su savo slaptu gyvenimu,
kieta tartum žemė atmintimi…
pamenu,
tvirtos ir dailios gaudavos tvoros –
vertos visų tų premijų, kurias dalimis
prašvilpdavo…
mano tėvas buvo galingas tvėrėjas,
daug galingesnis už tuos, su kuriais mane
lygina neišmanėliai kritikai –
sunkus nei jo akmenys,
gal net sunkesnis už visą priekabą, pririnktą
per akmenkasį kur nors ties Biržais…
du visada nešiodavos kelnių kišenėse –
pajuodusius ir sudiržusius, kumščio didumo,
neduok tu švenčiausias, jei išsitraukdavo…
mano jau nesantis tėvas vis dar yra kertinis
šiurkščiam akmenų pasaulyje –
šitiek sutvėręs per savo gyvenimą,
šitiek per jį sugriovęs.
Humo
Este poema necesita humo–
no una especie de sustantivo, sino
el tono imperativo,
en cuyo mando comience a actuar:
agitando mis brazos,
desgarrando las cortinas, podridas con los años,
y finalmente contemplar las imágenes
que debían ser
olvidadas.
El humo no tiene cuerpo, su estado no es
definitivo– se agita como las
mariposas nocturnas, elevándose sobre sí mismas, mezclándose
con el humo del tabaco;
el tono se vuelve adjetival,
incitando destellos
de la infancia.
Humo–
un campo inmenso, juncos
en la orilla peinando un lago;
solían llevarnos allí
para cultivar papas: rostros enrojecidos en el calor–
tumbas vivas remando lentamente con azadas…
Humo–
viento del lago.
Humo–
cuervos del lago– aliento dirigido…
Más tarde– una yegua de ojos tristes,
un vagón amontonado con bolsas…
Nos dieron suficiente
para alcanzar siempre una ausencia…
Este poema
necesita humo
por eso no lo recuerdo del todo.
Dūmai
Šiame eilėraštyje reikalingi dūmai –
tai joks daiktavardis, greičiau –
liepiamoji nuosaka,
kurios paragintas imu veikti:
mosuoti rankomis,
draskyti suplėkusias metų užuolaidas,
galiausiai – matyti vaizdus,
kuriuos jau tariausi
pamiršęs.
Dūmai neturi kūno, aiškios
konstantos – jie plazda tarytum
naktiniai drugiai, pinas tarpusavy, maišosi
su tabako dūmais;
iš nuosakos tampa būdvardžiu,
kuris sufleruoja vaikystės
akimirkas.
Dūmai –
toks didelis laukas prie meldų
šukuojamo ežero;
tenai mus atveždavo
kasti bulvių: žmonės veidais sukaitusiais –
gyvos jų kapinės irias lėtai kauptukais…
Dūmai –
tai vėjas nuo ežero.
Dūmai –
tai varnos nuo ežero siųsto vėjo…
Paskui jau – kumelė liūdnom akim,
pilnas maišų vežimas…
Mums duodavo tiek,
kad visad paskui pritrūkdavo…
Dūmai
šitam eilėrašty
reikalingi,
kad visko neprisiminčiau.
La hora de los milagros
Noviembre acaba con las estruendosas cadenas,
y el humo ahora serpenteando hacia el sur,
una pizca de sal, sucia, deshonrada– velando
por el dolor a lo largo de la noche. Las últimas lluvias
se tornan nieve mientras te arrastras fuera para encenderte
dentro de un mundo crepitante. Los cerdos dicen amén–
evitaste la espiga del corazón– alimentándola en su pluma
Un grupo de pollos– pío, pían
por las ventanas. Lentamente, Diciembre se agita
mientras Venus abre su ojo como un presagio,
observando a un niño mientras duerme.
El reinado de la banalidad: ahora aunque sierren hondos sonidos
en un bosque de abetos, un milagro más ocurrirá–
un hombre mudo te denunciará ante los romanos.
Stebuklų metas
Grandinėms žvangant baigsis lapkritys,
pietų kryptim tirštai raitysis dūmai,
žiupsnelis druskos, purvas, nešvarumai –
per naktį viską, žvelk, ir užpustys
pirmasis sniegas; einant prakurų
girgždės pasaulis, kiaulės melsis tvarte –
išvengta durklo širdyje, tad šerti
dabar tau teks jas; ties langais būriu
ganysis vištos, kudakuos, stos gruodis –
danguj akis Veneros pasirodys,
tai akiai stebint miegančius vaikus,
eglyno vidurius praretins pjūklas,
ir banalus, tačiau vis tiek stebuklas –
tave romėnams nebylys įskųs.